Šunų veislių įvairovė

Šunys jau nuo seniausių laikų vadinami geriausiais žmogaus draugais. Šie keturkojai gyvūnai savo šeimininkus lydėdavo ne tik į medžioklę, bet ir padėdavo kituose darbuose (saugodavo namus, padėdavo suvaryti gyvulius, gelbėdavo žmones ar padėdavo akliesiems gatvėje). Šiandien pasaulyje vyrauja didelė šunų veislių įvairovė, o nesant vieningam kinologų sutarimui, nustatyti tikslų jų skaičių yra pakankamai sudėtinga, tačiau apytiksliai priskaičiuojama iki 400.

Remiantis didžiausio šunų registro „Tarptautinės kinologų organizacijos“ (pran. „Fédération Cynologique Internationale“) duomenimis, pasaulyje priskaičiuojama 339 šunų veislės, kurias būtų galima suskirstyti į 10 grupių. Kiekvienai grupei priskiriama ne viena dešimtis šunų veislių, besiskiriančių dydžiu, kailio spalva, charakteriu, išvaizda ir kitais bruožais, o kiekvienas šuo turi dar ir po paskirtį. Taigi pagrindinės šunų grupės yra šios:

  • Pirmajai grupei priskiriami aviganiai ir galvijus ganantys šunys.
  • Antroji grupė šunų – tai sarginiai ir apsaugos šunys.
  • Trečioji priklauso terjerams, tačiau Erdelio ir Jorkšyro terjerai šiai grupei nepriskiriami.
  • Ketvirtoji grupė – taksai.
  • Penktoje grupėje – skalikai: besendžiai ir kiti medžiokliniai šunys, sekantys paskui didesnių žvėrių (šernų, elnių) kraujo pėdsakus.
  • Šeštoji grupė – skalikai. Jiems priskiriami bigliai, basetai ir kiti šunys, skirti mažesniems žvėrims (lapėms, kiškiams) medžioti.
  • Septintajai grupei priskiriami vižlai (be anglų vižlų), kurtsharai, Veimaro trumpaplaukiai, pointeriai, seteriai ir grifonai.
  • Aštuntoji grupė – retriveriai, spanieliai ir anglų vižlai.
  • Devintai grupei priskiriami dekoratyviniai šuniukai, kurie labiau skirti bendrauti. Į šią grupę įeina dalmatinai, visi mažiausieji šunys, vidutinio dydžio ir mažesni pinčeriai bei pudeliai.
  • Dešimtoji grupė – visi kurtų veislės šunys.

Kiekviena šunų veislių grupė dar skirstoma į pogrupius, pagal kuriuos šunys priskiriami šaliai, regionui ar kilmei. Šalies sąraše esančių veislių nereikėtų laikyti pagrindinėmis todėl, kad dažniausiai pirmosios veislės sietinos su tauta, kurioje buvo atpažinta ir užregistruota veislė, ir su veislės gimimo vietoje esančios organizacijos nustatytais veislę apibūdinančiais standartais (tai galima pastebėti aprašymuose, kur pateiktos idealios savybės, įrodančios, jog tai tikrai veislinis šuo). Nagrinėjant veislių atsiradimus, kai kurie dalykai gali ir nustebinti, pavyzdžiui, Australų aviganis yra išvestas Jungtinėse Amerikos valstijose, o tuo tarpu Faraonų skalikas buvo išveistas ne Egipte, bet Maltoje. Taip pat galima pastebėti, kad Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija – šalys, sukūrusios daugiausia šunų veislių nei visame pasaulyje kartu sudėjus.

Terjerų veislės ypatumai

Šios veislės šunis galima vadinti labai „žemiškais“, tačiau pagal charakterį jie pakankamai stiprūs ir ugningi, bet ne ką mažiau mieli. Terjerų veislės šunys buvo išvesti medžioklės tikslais, todėl nenuostabu, kad šis keturkojis nuolatos ieško medžiojamų objektų. Žvelgiant į išvaizdą – terjerų veislės šunys pasižymi storu kailiu (apsauga nuo spygliuotų krūmų ar kitų žvėrių įdrėskimų), o dėl sąlyginai mažo dydžio gali įlysti ir į mažas angas. Erdelterjeras laikomas didžiausiu šios veislės šunimi. Patarimas ketinantiems įsigyti terjerą – nepalikite jo vieno su kitais naminiais gyvūnėliais, o kieme turėtų būti smėlio krūvelė (visgi šie šunys labai mėgsta kasti).

Skalikų veislės šunys

Tai tikri medžiokliniai šunys (būtent su šia mintimi jie ir buvo išvesti). Tokios veislės keturkojai pasižymi ypatingai geru regėjimu ir uosle. Medžiojimas – tai pagrindinis jų charakterio bruožas, pagal kurį dažniausiai patys ir „išsiauklėja“ savo šeimininkus. Skalikų veislės šunų įvairovė ganėtinai didelė, skiriant juos pagal plauką (nuo šiurkštaus iki „kudloto“, nuo mažo iki didelio). Šios veislės šunims reikalingas nemažas fizinis krūvis, tad tai puikus augintinis aktyviems žmonėms, o mėgstantiems bėgioti greitas distancijas – puikus kompanionas. Kadangi skalikai turi įgimtą seklio instinktą, derėtų gerai žinoti, kokioje aplinkoje būtų saugiausia paleisti šunį palakstyti ir įsitikinti, kad pašauktas jis sugrįš. Patarimas skalikų augintojams: po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke (ypač pavasarį ir vasarą) būtinai patikrinkite nosį ir ausis, kur gali įsikibti erkės ar prilipti spygliai nuo dažno uostinėjimo.

Medžiokliniai šunys

Medžioklinių šunų tipui priskiriami spanieliai, retriveriai, seteriai ir specialiai medžioklei, sekimui, atnešimui išvestos veislės. Kiekviena veislė turi savo paskirtį, pavyzdžiui, seteriai atsakingi už paukščių ieškojimą, o vos tik radę, iškart sustingsta, spanieliai – baido paukščius, o retriveriai atlieka visas medžioklėje reikalingas funkcijas. Tokių veislinių šunų kailis dažniausiai vidutinio ilgio, toks kailis suteikia apsaugą nuo šakų ar spyglių įbrėžimų. Gali pasirodyti keista, bet medžioklei išvesti šunys, tokie kaip labradoro ar auksaspalviai retriveriai bei kokerspanieliai – taip pat šeimos augintiniai, puikiai sutariantys su vaikais. Patarimas medžioklinių šunų augintojams: kadangi tai šunys, mėgstantys aktyvią veiklą, jais būtina kasdien užsiimti ir kartu palaikyti emocinį ryšį, kad augintinis namuose jaustųsi gerai. Šie keturkojai turi sąlyginai ilgas ausis, todėl po kiekvieno pasivaikščiojimo patartina jas gerai patikrinti, nes tai puikus šaltinis infekcijoms plisti.

Šunys ganytojai

Šunys ganytojai daugiausia buvo vedami orientuojant juos į avių ganymą, tačiau keletas veislinių šunų, tokių kaip Lankšyro heleriai, ganydavo ir galvijus. Šiaurės Europoje laphundai ir samojedai ganydavo elnius. Šiam tipui priskiriami šunys turi dvigubą neperšlampamą kailį, kuris padėjo keturkojams puikiai prisitaikyti prie permainingų oro sąlygų. Ganytojai – labai protingi šunys, todėl norint juos perauklėti, reikia nemažai paplušėti. Patarimas „ganytojų“ augintojams: būtinai užimkite savo augintinį prigalvodami kuo aktyvesnės ir įdomesnės veiklos, kitu atveju, teks stebėti, kaip keturkojis bičiulis vaikosi automobilius, dviratininkus ar bėgiojančius žmones.

Šunys darbui

Išgirdus frazę darbinis šuo, tikriausiai iškart pagalvojate apie šunis vedlius, policijos šunis ir panašiai. Pasaulyje priskaičiuojama ir daugiau darbinių šunų, pavyzdžiui, dobermanai atliko saugotojų funkciją, haskių veislės šunys traukdavo roges, gyvybes gelbėdavo milžinai senbernarai, rotveileriai ne tik gindavo, bet ir saugodavo galvijus, o niūfaundlendai – geriausi žvejų draugai, stebėdavę tinklus. Patarimai ketinantiems auginti darbinį šunį: prieš įsigydami vieną iš šių augintinių, pirmiausia gerai išsiaiškinkite, kokiomis savybėmis pasižymi augintinis, kokios veiklos ir kokio auklėjimo jam gali prireikti, taip išvengsite nesusipratimų ir problemų.

Dekoratyviniai ir universalūs keturkojai

Dekoratyviniai šunys neturi jokios paskirties, šie augintiniai buvo išvesti daugiausia bendravimui ir emocinio ryšio palaikymui. Tai šunys, kurie ne tik gerai atrodo, bet ir puikiai elgiasi. Dažnai šių mažų šunyčių žavesiui neįmanoma atsispirti. Kai kurios dekoratyvinių šunų veislės augintiniai galėtų net ir apginti savo šeimininką. Patarimas auginantiems tokios veislės šunį: keturkojams labai svarbi žmogaus draugija, palikti vienui vieni jie gali jausti sielvartą ar liūdesį. Ilgaplaukių dekoratyvinių šuniukų priežiūrai reikia skirti nemažai laiko, tad gerai pagalvokite, ar galėsite tam skirti pakankamai dėmesio.

Universalūs keturkojai nepriskiriami jokiai grupei, šie augintiniai gali būti nuo labai mažų iki didelių, nuo ilgaplaukių iki visai plikų šunyčių. Universaliems šunims priskiriamos tokios veislės kaip akita (medžioklinis ir sarginis), bostono terjeras (kovinis), buldogas (kovotojas), dalmantinas (elegantiškas), pudelis (išbaidytojas, grobio atnešėjas), šarpėjus (medžioklinis) ir kiti. Universaliam tipui priskiriamos šunų veislės bendrų priežiūros ar dresūros reikalavimų neturi, todėl reikėtų apie kiekvieną jų pasidomėti atskirai, o geriausiai – pasitarti su veterinaru, kuris padėtų geriau suprasti gyvūno charakterį ir poreikius.