Trumpai apie kačių ir šunų ligas

Šeimininkai, įsigiję šunį ar katę, dažnai pamiršta, kaip vis dėlto yra svarbu laiku patikrinti augintinį, tokiu būdu užkertant kelią tolimesnėms ir kur kas pavojingesnėms ligoms. Norint apsaugoti savo gyvūnėlį, jau pačiomis pirmosiomis atskyrimo nuo motinos dienomis būtina profilaktinė apžiūra, kurios metu dažniausiai atliekama dehelmintizacija (kirminų naikinimas) ir vakcinacija. Dažnai, sunegalavus augintiniui, šeimininkai bando nuspėti ligą ir užsiima gydymu patys, tačiau tokiu atveju geriausia būtų iškart kreiptis į specialistą. Kadangi daugelis ligų gali pasireikšti panašiais požymiais, kiekvienam auginančiam šunį ar katę derėtų susipažinti su pagrindinėmis infekcinėmis ligomis, kuriomis dažniausiai serga šie augintiniai.

KAČIŲ LIGOS

Kačių viršutinių kvėpavimo takų infekcijos

Čiaudulys, išskyros iš nosies ir akių, karščiavimas, apetito stoka, tai pagrindiniai simptomai apibūdinantys viršutinių kvėpavimo takų infekcijas katėms. Sukėlėjų yra daug, tačiau apie 80% ligos atvejų sudaro kačių herpės virusas ir kalici virusas.

Šios ligos ypatingai paplitusios beglobių ir netvarkingai vakcinuojamų kačių tarpe. Viršutinių kvėpavimo takų infekcijas taip pat gali sukelti bakterijos Chlamydophila felis, Bordetella bronchiseptica, Mycoplasma spp.

Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto metu. Sukėlėjai yra perduodami iš užsikrėtusių kačių per seiles, akių, nosies ir burnos išskyras. Tačiau, kai kuriuos virusus (pvz.: herpės virusą) gali platinti ir kliniškai sveikos katės, vadinamos viruso nešiotojomis.

Sergančioms katėms, gali stipriai degeneruoti audiniai, o tai sukelia nuolatinius nosies ir burnos gleivinės pažeidimus. Gali išsivystyti chroniškas bakterinis rinitas, sinusitas, konjuktyvitas, stomatitas, dantenų uždegimas. Netikslus sukėlėjų identifikavimas gali sąlygoti neefektyvų gydymą, ko pasekoje liga gali komplikuotis vidaus organų nepakankamumu.

Viršutinių kvėpavimo takų infekcinių ligų simptomai yra labai panašūs, todėl remiantis tik simptomais nustatyti tikslią diagnozę yra neįmanoma. Tiksliai žinant, koks patogenas sukėlė ligą, gydytojui lengviau parinkti tinkamą gydymą, numatyti ligos prognozę, užkirsti kelią tolimesniam ligos plitimui.

Tikslus sukėlėjo/ų identifikavimas jau nebėra problema. Naujausi molekulinių, mikrobiologinių ir serologinių tyrimų metodai, taikomi mūsų klinikos laboratorijoje, suteikia galimybę per trumpą laiką identifikuoti ligos sukėlėją.

Kačių infekcinė anemija (Mažakraujystė)

Kačių infekcinę anemiją (dar kitaip žinomą, kaip hemabartoneliozę) dažniausiai sukelia gram neigiamos Mycoplasma haemofelis bakterijos, parazituojančios kačių raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose).

Šias bakterijas platina erkės ir blusos, kurios perneša ligos sukėlėją nuo sergančio gyvūno sveikam gyvūnui, maitinimosi metu (siurbdamos kraują). Liga yra siejama su sunkia, neretai mirtina hemolitine anemija.

Katės gali ilgai nešioti šį sukėlėją ir tik susilpnėjus imuninei sistemai, gali atsirasti pirmieji ligos simptomai. Taip dažniausiai nutinka išsekusioms ir kitomis ligomis sergančioms katėms. Didelę riziką susirgti turi beglobės ir į lauką einančios katės. Nustatyta, kad kačių leukemijos virusas (FeLV), padidina riziką susirgti sunkia kačių infekcinės anemijos forma. Ligos simptomai apima apetito ir aktyvumo sumažėjimą, karščiavimą, blyškias gleivines, dehidrataciją. Liga gali būti diagnozuojama mikroskopuojant kraujo mėginius, tačiau šis metodas nėra pakankamai jautrus. Tiksliam ligos nustatymui mūsų klinikos laboratorijoje yra naudojami pažangiausi molekuliniai diagnostikos metodai.

Kačių maras

Požymiai. Ūmus ir lėtinis susirgimas, savo požymiais panašus į šunų marą, tačiau sukeliamas visai kitokio viruso. Praėjus savaitei po užsikrėtimo liga pasireiškia staigiu augintinio viduriavimu (gali ir su krauju), vėmimu, katė praranda apetitą. Virusas augintiniui pažeidžia žarnyno sistemą, todėl maisto medžiagos tampa sunkiai įsisavinamos, gyvūnėlis numeta nemažai svorio, labai nusilpsta ir dehidratuoja. Šis susirgimas dažniausiai paliečia visas nevakcinuotas kates.
Gydymas. Patiems šeimininkams pagydyti savo augintinį neįmanoma, todėl pastebėjus pirmuosius požymius būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją-veterinarą. Veterinarijos klinikoje gyvūnėliui atstatomas skysčių balansas, atliekamos lašelinės tirpalų infuzijos ir kitos procedūros, padėsiančios augintinį „pastatyti“ ant kojų. Į gydymo procesą įeina ir specialios dietos, skirtos atsistatyti jautriam žarnynui.

Pasiutligė

Požymiai. Liga apima galvos smegenis ir nervų sistemą. Tai ne tik augintiniams, bet ir žmogui pavojingas susirgimas. Išskiriamos dvi šio susirgimo formos: rami ir agresyvi. Pirmuoju atveju augintinis gali būti labai ramus, meilintis ir glaustytis, tačiau po kiek laiko pasidaro nerimastingas ir pradeda „šėlti“. Agresyvia forma sergantiems gyvūnams būdingas slapstymasis tamsiuose kampuose, atsiranda apatija aplinkai. Augintinis pradeda seilėtis, kramtyti įvairius daiktus, o žmogų ar kitą augintinį gali užpulti labai tyliai. Paskutinė ligos stadija pasireiškia paralyžiumi ir sergantysis nugaišta per 2–4 dienas.
Gydymas. Veterinarijos klinikoje augintinis gydomas tamsioje palatoje, kuri izoliuota nuo pašalinio triukšmo, ryškios šviesos ir kitų dirgiklių. Augintiniui taikomas simptominis gydymas, tačiau nepaisant visų gydymo metodų – gyvūnas galiausiai miršta.

PAGRINDINĖS ŠUNŲ LIGOS

Parvovirusinis enteritas

Požymiai. Ši virusinė infekcija pasireiškia kaip stiprus augintinio viduriavimas, vėmimas, anoreksija bei hemoraginė diarėja. Visus šiuos požymius sukelia viruso naikinamas plonųjų žarnų epitelis. Liga labiausiai progresuoja mažų šunyčių (iki 7 savaičių) organizmuose. Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia per 3–14 dienų. Užsikrėtęs šuniukas pasidaro silpnas, žarnos pilnos skysčių, pasireiškia karščiavimas ir diarėja (gali būti su krauju), išmatos žalsvos spalvos ir labai stipriai dvokiančios.
Gydymas. Norint išvengti šios ligos, pirmiausia reikėtų profilaktiškai skiepyti savo augintinį, o pastebėjus aukščiau išvardintus ligos požymius, nemėginkite gydyti patys – skubiai kreipkitės į veterinarijos kliniką, kurioje Jūsų augintiniu bus tinkamai pasirūpinta.

Šunų maras

Šiandien šį virusinį susirgimą galima laikyti itin retu. Tai labiau ūminis arba poūmis augintinio susirgimas, kurį galima būtų išskirti į 4 formas: odos, nervinė, kvėpavimo organų ir žarnų. Šunų marui – amžius nesvarbus, juo serga augintiniai nuo 4 iki 12 metų.
Požymiai. Dažniausiai ligos simptomai pirmiausia pasireiškia aukšta kūno temperatūra, šnervėse ir akyse atsirandančiomis pūlingomis išskyromis bei katariniais kvėpavimo organų ir virškinamojo trakto uždegimais. Ligos virusas į organizmą patenka per virškinamąjį traktą bei kvėpavimo takus.
Gydymas. Tai viena pavojingesnių ligų, nuo kurios išgydyti augintinį yra labai mažai galimybių. Kuo šuo senesnis, tuo tikimybė, jog jis pasveiks, mažesnė. Tačiau bet kokiu atveju, pastebėjus ligos požymius, patartina kreiptis į veterinarą.

Leptospirozė

Požymiai. Tai užkrečiama liga, kurią šunys dažniausiai „pasigauna“ nuo pelių arba kitų užsikrėtusių šunų turint bet kokią sąveiką su jų šlapimu. Liga labiausiai paliečia inkstus ir kepenis. Pagrindiniai požymiai – tai aukšta kūno temperatūra, dideliu poreikiu lakti (skysčių trūkumas), vėmimu, skausmais pilvo srityje, viduriavimu ir gelta.
Gydymas. Laiku nepastebėti simptomai gali baigtis augintinio gaišimu. Taip pat būtina paminėti, jog ši liga yra pavojinga ne tik šuniui, bet ir žmogui, todėl norint išvengti neigiamų padarinių tiek savo augintiniui, tiek šeimos nariams – šunį privalote profilaktiškai paskiepyti.

Šunidžių Kosulys (Kennel Cough)

Pastebėjote, kad Jūsų augintinis pradėjo kosėti ir čiaudėti?

Rudens ir žiemos sezonais dažniausia šių simptomų priežastis – šunidžių kosulys, kitaip dar vadinamas tracheobronchitu.

Šunidžių kosulys, yra lengvai užkrečiama, greitai plintanti infekcinė liga, dažniausiai sukelianti viršutinių kvėpavimo takų uždegimą. Ligos protrūkiai dažnai pasireiškia po didelių šunų susibūrimų, parodų. Pastaruoju metu, virusų ir bakterijų, galinčių sukelti šunidžių kosulį vis daugėja; priskaičiuojama daugiau kaip 12 skirtingų sukėlėjų. Tačiau pagrindiniai ir dažniausiai pasitaikantys ligos sukėlėjai yra šunų parainfluenza virusas ir bakterijos Bordetella bronchiseptica.


Laiku ir tiksliai nustačius ligos priežastį (sukėlėją), liga dažniausiai yra išgydoma nesunkiai. Tačiau, kai kuriais atvejais pasitaiko rimtų komplikacijų, ypač tuomet jei gyvūnas yra nevakcinuotas, gyvūno imuninė sistema yra silpna arba nepilnai susiformavusi. Netaikant gydymo, liga gali komplikuotis plaučių uždegimu, kuris dažnai yra siejamas su bakterijų Mycoplasma spp. atsiradimu ir dauginimusi apatiniuose kvėpavimo takuose.

Ligos simptomai gali būti įvairūs: pastovus ir stiprus kosulys, čiaudulys, išskyros iš nosies, karščiavimas, vangumas, retais atvejais apetito stoka.

Tikslus ligos sukėlėjų identifikavimas yra rimta problema veterinarijos gydytojams. Dažniausiai liga yra diagnozuojama remiantis tik klinikiniais simptomais.

Mes džiaugiamės turėdami galimybę naujausių molekulinių tyrimų pagalba identifikuoti pagrindinius bakterinės kilmės šunidžių kosulio sukėlėjus per trumpą laiką.

Anksti nustačius ligos priežastį, galima laiku taikyti reikiamą gydymą, o dažnai – išgelbėti ir gyvybę. Pastebėję simptomus, nelaukite ir nedelskite. Atvykite ligos diagnostikai.

Adenovirusinis hepatitas

Požymiai. Liga reta, ūminė, užklumpa netikėtai ir kankina labai lėtai. Virusinių hepatitu dažniausiai užsikrečiama per virškinamąjį traktą. Ligos požymiai pasireiškia aukštesne už vidutinę kūno temperatūra. Tai vienintelis požymis, kuris galėtų kelti įtarimą, jog šuo užsikrėtė būtent šia liga. Susirgęs augintinis pasidaro apatiškas viskam, ėda mažai (arba neėda visai), pasireiškia ūmus kepenų uždegimas. Po šių simptomų seka vėmimas, viduriavimas, gelta, pažeidžiamos akys, atsiranda kraujosruvos, pažeidžiamos galvos smegenys. Susirgimams jautrūs jau 2 savaičių mažyliai.
Gydymas. Reikalingas kraujo perpylimas bei nuolatinė slauga. Dažnais atvejais gydymas būna nesėkmingas ir gyvūnėlis nugaišta. Siekiant išvengti šios ligos ir jos skaudžių pasekmių – būtina vakcinuoti savo augintinį taip, kaip rekomenduoja gydytojas-veterinaras.